Pratimas “ atvirkščiai”

Kaip patirti realybę: priešingų jėgų jutimas, kaip pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą?

Kiekvienoje asmenybėje glūdi viena kitai prieštaraujančio jėgos ( poliai). Norint pasiekti balansą ( pusiausvyrą) būtina pažinti abu polius ir juos integruoti, siekiant vientisos asmenybės. Daugelis dalykų negalėtų egzistuoti, jeigu nebūtų priešingybių: tamsos nebūtų be šviesos, nepajustumėm gėrio, jeigu nežinotumėm, kas yra blogis ir t.t. Žmogus praranda balansą, kai labai išreikštas vienas iš jo polių.

Terapijos pagalba žmogus pamato kitą, priešingą polių, tada atsiranda vidurys, pusiausvyra.  Neįsisąmonintos asmenybės dalys sukelia vidinį konfliktą. Žmogus auga ir tobulėja, kai integruoja poliariškas savo asmenybės dalis.

Pratimai “ atvirkščiai”:

Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad skaitote ne nuo viršaus į apačią, bet nuo apačios į viršų, įsivaizduokite, kad stovite ant galvos, kad esate ne suaugęs, o vaikas, kad esate priešingos lyties. Paimkite kuo daugiau situacijų ir įsivaizduokite jas atvirkščiai ir, kokie jausmai kyla jas įsivaizduojant? Galbūt neužilgo tekat/ vedat, ruošiatės vestuvėms- įsivaizduokite atvirkščiai, kad nemylite ir nenorite vestuvių. Galbūt labai norit vaiko?- įsivaizduokite, kad nenorite. Pasikeiskite vietomis su tėvais arba su vaikais. Pratimo tikslas suvokti pasipriešinimą (priešingas emocijas, tuštumą, blokus).

Kai žmogus atpažįsta savyje neigiamas emocijas, jis linkęs jas priskirti kažkam kitam arba greitai atmeta ir pamiršta. Kartais mes nepastebime ir neišreiškiame ne tik blogų, bet ir gerų emocijų, nes tai gali suteikti kam nors per daug malonumo.

Tokie pasipriešinimai kyla, dažniausiai, ne tik darant pratimą, bet ir realiame gyvenime. Mes nesąmoningai patys užkertame kelią savo augimui.

Vidinė pusiausvyra gimsta ne tada, kai atmetame savo priešingybes, o kai išmokstame jas priimti. Kai vyriškumas susitinka su moteriškumu, brandumas su vaikiškumu, aktyvumas su ramybe, apskritai- aukščiausia su žemiausia- gimsta vientisumas, kuris leidžia mums būti savimi. Viena iš priežasčių, kodėl mes paneigiam tam tikras savo asmenybės dalis, nes norėjom  jas apsaugoti: pvz.: tapome pernelyg agresyvūs, nes saugojom kažkada savo vaikišką dalį.

„ Jei lyčių karas paaiškėja nesąs joks subrendusių žmonių karas, o tik pertrauktos ir suluošintos žmogaus raidos ženklas, kas tuomet norės kariauti vienoje ar kitoje pusėje? Kas sąmoningai ir žinodamas pasirinks psichopatologiją? ( A.H. Maslow)